She.

Žinai…O man vis dar skauda.
Skauda tave matyti.
Skauda tave girdėti.
Skauda suprasti,kad tavęs jau nebėra.
Nei mano gyvenime..Nei mano pasaulyje.
Tu išėjai…Net neatsisukdamas.
O aš..Aš neturėjau jėgų tavęs sustabdyti.
Buvau per daug prislėgta gyvenimo smūgių.
Per daug naivi.
Per daug įskaudinta.
Pameni vieną kartą tarp -niolikto bučinio manęs paklausei-”ką tu man jauti?,,
Aš nieko neatsakiau..tiesiog pabučiavau.
Tada tu paklausei antrą,trečią,ketvirtą kartą kol galiausiai išgirdai mano atsakymą.
-Nežinau.
Atrodo jis tave nužudė.
Tu atšalai.
Pradėjai tolti..
Kol vieną dieną išėjai visam.
-Kodėl tu išeini?-ašarotom akim sušnabždėjau.
-Aš negaliu būti su ta,kuri nežino ką reiškia mylėti.

Tu taip ir nesužinojai..Aš žinau,ką reiškia mylėti.
Ir ką tada tau jaučiau žinau.
Visada žinojau.
Tiesiog nenorėjau to pripažinti.
Per daug kartų kentėjau.
Buvau tikra,kol nepasakysiu žmogui ką jam jaučiu garsiai,tol nepripažinsiu to sau.
Atrodo eilini kartą suklydau.
Atrodo vėl suklupau.
Man tik dvidešimt,o aš jau iki kaklo skęstu savo klaidose.

Žmonės yra tikri,kad pamils tik tada kai suras tikrai jų verta žmogų..
Nesąmonė ! -Jus niekada nesutiksit tokio žmogaus.
Žmonės mano,kad mylėti galima tik tada,kai su tavimi gerai elgiasi ir neišduoda.
Patikėkit manimi-Tai smulkmenos.
Žmonės yra tikri,kad jų širdys,mintys ir likimai gali pamilti tik tobulą vyrą arba tobulą moterį.
Nerealu !
Jus niekada nerasite tokių.
-Kodėl?
-Tiesiog todėl,kad nei ideali moteris,nei idealus vyras neegzistuoja.
O jeigu kažkokiam dievo užmirštam pasaulio kampelį vienas ar du yra,tada patikėkit manim..
Jūsų meilė jiems tikrai nerupi.
Susitaikykit-tai realus gyvenimas.

Atėjo laikas pradėt viską iš naujo.
Pamiršti jo veidą.
Nebeužuosti jo kvepalų dvelksmo.
Paleisti jo ranką ir drąsiai žengti žingsnį naujo gyvenimo keliu.
Mūsų romanas baigtas.
Skaudu.
Taip..Sunku pamiršt viską…
Kaip tu mane mylėjai.
Kaip aš tave mylėjau.
Žinai..Man vis dar sapnuojasi tavo akys.
Ant lupų vis dar jaučiu mudviejų pirmą bučinį,kuris atrodo amžiams mus surišo.
Deja.

O pameni.. tu žadėjai visada būti kartu.
Pažadėjau ir aš.
Gaila,kad pažadai taip ir liko tik pažadais..
Tyliai atėjo pabaiga.

Atleisk man visas klaidas.
Tos kurios buvo padarytos..ir už tas kurių nespėjau.
O miesto gatves jau aplankė žiema..
Tik mano širdis taip ir nesugebėjo užgęsti.
Tą laimė.Tie prisiminimai varo iš proto.
Tas jausmas tyliai žudo iš vidaus.
Skauda man.
Skauda tau.
Žinau.
Tačiau ne dėl to,kad mūsų nebeliko.
Skauda dėl to,kad nesugebėjom visko išsaugot.
Patys savo rankom griovėm laimę.
Patys laidojom meilę.
Man taip beviltiškai reikia dar kartą apkabint tave.
Bent minutei priglust prie lupų.
O tada amžiams neatsisukant nueit.
Tiesiog pamiršt.
Tiesiog paleist…

Kada nors po 5 metų mes susitiksim mėgstamiausioje mūsų kavinėje.Aš pažvelgsiu tau į akys,lygiai taip pat,kaip kažkada juose nuskęsiu.Tačiau tai nebus žvilgsnis iš praeities.Nebus jis ir iš ateities.
Aš nepajusiu tau nieko..Nei jaudulio.Nei šiurpuliukų bėgiojančių nugara.Tačiau į gyvenimą trumpam grįš prisiminimai.
Tu užsimanysi Espresso.Keista nes nepamenu tavo balso.Ir rankos dabar jau svetimos.O tavo mėgstamiausios kavos su puse šaukštelio cukraus nesugebėjau pamiršti.
Mes ilgai tylėdami sėdėsim.Tiesiog nežinosim,ką pasakyt,kad vienas kito vėl neįskaudintumėm.Juk svetimais tampa tik tie kurie kažkada pasaulį dalindavosi per puse.
O paskui tu kažką pasakysi.Aš tavęs įdėmiai klausysiuosi.Man visada patiko tau kalbant tiesiog gėrėtis tavimi.
Į padavėjo klausimą ką gersim tu atsakysi ,,Espressa” o aš nusišypsosiu,malonu,kad net bėgant metams tavo įpročiai nesikeičia.
-O man ,,Latte” ištarsiu-tu įdėmiai pažvelgsi į mane.
-Nebegeri ,,Espresso”?
-Ne..Prieš 5 metus nustojau.
Mes sėdim toje pačioje kavinėje.Už to pačio staliuko.Lyg tu 5 metų net nebūtu buvę.Lyg būtų nesikeitę metų laikai.Tie patys veidai.Tos pačios emocijos.Tie patys jausmai.
Lyg mudviejų gyvenime nebuvo džiaugsmo.
Nebuvo liūdesio.
Lyg tu ir aš nesijuokėm.Neverkėm.Neprisigerdavom,Nevaikščiojom miegančio miesto gatvėmis.Nelietėm sienų kurias vadindavom namais.
Lyg niekada nelydėjome vasaros ir nepasitikdavom pavasario.
Tu.Aš.
Ne mes.
O būtent tu ir aš.
Tačiau jie buvo.
Daugybe mėnesių.Dar daugiau dienų.Begalybė sekundžių.
Įkvėpimų.Išėjimų.Dužių.Skausmo.Laimės.Žodžių..
Dieve ir kiek visko vis dėl to buvo.
Aš nieko nežinau apie tavo laimę ir skausmą.Negirdžių tavo širdies dužių.Nejaučiu tavo jausmų.Nepažįstų žmonių gyvenančiu tavo gyvenime.Ir tu nepažįsti maniškių.
Tačiau koks dabar jau skirtumas?
Dabar mus sieja tik nuostabus kavos aromatas ir saulėlydis.
Ir tas keistas žvilgsnis..
Nepanašus į tuos praeities žvilgsnius.Toks liūdnas.
Jame tiek ilgesio.
Tiek neišsipildžiusių svajonių apie neįvykusia ateitį.

Aš tiesiog noriu išgerti kavą ir neatsisukant išeiti.Ant stalo paliekant rožę.
Palikti savo kvepalų aromatą.Tų pačių,kaip prieš penkerius metus.Kaip gerai,kad bent kažkas nesikeičia.
O žmonės..Žmonės keičiasi.
Jie pamiršta širdies kalbą.Ir tai amžiams.
Neįmanoma du kartus tam pačiam kelyje suklupti.
Neverta save guosti,brangių žmonių kopijomis.
Vienintelis dalykas kuri šiandien išsinešu širdyje-jo akys.
Ir tie nebylus klausimai,su nebyliais atsakymais išliks atmintyje.
Žinot prieš penkerius metus gyvenimas man leido išgyventi pasaką,tačiau princese aš taip ir netapau.

Lauksiu tavęs čia pat lygiai po penkerių metų nuo šios dienos.
Ir lygiai po dešimties nuo mudviejų pasakos pabaigos.

Ji po ilgos darbo dienos jau grįžta namo.
Lėtai rakina namų durys.
Nusiauna aukštakulnius ir  nužingsniuoja link svetainės.
Įsipila taure vyno.Ir dar ilgai nejudėdama žvelgia pro langą į nuostabią senamiesčio gatvę.
Ji visada norėjo šio gyvenimo.
Tačiau niekada net neįsivaizdavo kiek privalės paaukoti dėl jo.
Ir žinot..
Kartais ji verkia.
Kartais nori viską mesti.
Nori grįžti ten kur iš ties kažkada buvo laiminga.
Ir štai jau bėga link durų,drąsiai jas atveria..ir sustoja.
Ji nebeturi kur grįžt.
Tą akimirką,kai nusprendė siekti savo tikslo,viską prarado.
Šeimą.
Laimę.
Draugystę.
Meilę..
-Sakysit ji gali susikurti naują gyvenimą?
Gal būt..Tačiau ji nebeturi tam jėgų.
Vieną kartą ji jau suklydo visko atsisakydama.
Antrą kartą taip nebesielgs.

Tyloje pasigirsta durų trenksmas.
Vyriškos rankos apkabina liekną jos liemenį,o lupos pabučiuoja skruostą.
-Apie ką galvoji?-pasigirsta švelnus jo balsas..
-Apie gyvenimą-tyliai ištaria.
O mintys pačios baigia dėlioti žodžius..
Apie gyvenimą ir jį..
Tą kuris,kaip tik šiuo metu,turėtu grįžti į namus ir apkabinti ją.
Savo gyvenimą,kuriuo kažkada buvo ji..
Buvo..

Kaip gaila,kad ji taip niekada ir nesužinos,kad jam tuo vieninteliu gyvenimu ir liks.
Nes jai išėjus,paskui ją išėjo ir jis.
Tik ne laimės ieškoti.
O ją prarasti ir amžiams užmigti.
O juk viskas kažkada galėjo būti kitaip,ji galėjo jo laukti grįžtančio iš darbo.
Kartu pusryčiauti.
Kartu pietauti.

Taip..Galėjo.

Tačiau pasirinko kitą gyvenimą.
Ir dabar privalo jį gyventi.
Privalo gyventi už juos abu,nes jis jos prarasti taip ir nesugebėjo..

Ištiesiu ranką,moteriai atnešančiai mano paltą.
Pati jį apsirengiu.
Pati sau atveriu duris išeinant ..
Žingsniuoju jau žydėti pradėjusia gatve.
Viena.
Visada vieniša.
O juk kažkada ir man kažkas nešė paltą.
Kažkada atverdavo durys.
Ir gatve kažkada ėjau ne viena.

Tačiau aš ieškau jo.
Aplankau kiekvieną pasaulio kampelį.
Atveriu kiekvienas durys.
Lyg pamišėlė blaškausi po gyvenimą.

Aš žinau.
Jis tikrai yra.
Kažkur čia visai šalia.
Tik kol kas jis paltą paduoda ne man.
Ir durys atveria kitai.
Bučiuoja ją.
O vakarais blaškosi po pasauli jausdamas,kad ne jo ateitis naktimis šalia užmiega.
Ne jo pasaulis ryte nubunda.
Jis ieško manęs,o aš jo.
Neklauskit iš kur aš visą tai žinau.
Aš nežinau.
Tiesiog jaučiu.
Tiesiog tikiu.
Šaa sustok trumpam.
Įsiklausyk.

Žmogau ar girdi aš vis dar ieškau tavęs?!

Vis dar negaliu patikėti tuo,kad šiandien man jau dvidešimt.
Nuo pat ankstyvo ryto skęstu sveikinimų jūroje.Manau dar niekada nesu sulaukusi jų tiek daug !
Gal vis dėl to per šiuos metus nebuvau jau tokia bloga ?

Per šiuos gyvenimo metus buvo visko.
Ir begalybė šypsenų ir begalybė ašarų.
Nesu iš tų žmonių kurie būna per viduriuką.
Žinot,šiandien gavau vieną ypatingą sveikinimą manau kiek gyva jo nepamiršiu.
-Retas žmogus perkopiąs į trečią dešimti sugeba būti tokiu bepročiu kokiu esi tu.
Tau nesvarbi kitų nuomonė.
Nevaidini,kad esi kažkieno draugė,jei žmogus nepatinka tu tai pasakai ir apsisukusi nueini.
Dar ir dabar pamenu,kaip belaukiant autobuso mes su tavimi kaip dvi durnelės,ant visos gatvės dainavom pačią kvailiausią lietuvišką dainą.
Visi į mus žiūri,o mum tai kasdienybė !!
Ir tavo juokas..Taip ir nesutikau kito tokio žmogaus kuris taip nuoširdžiai juoktusi.
Pažadėk,kad niekada nepasikeisi.

Ir žinot ką? aš pažadėjau!
Tačiau tai buvo pažadas ne tiek jai,kiek sau.
Tiesiog nenoriu pasikeist.
Nemanau,kad sugebėčiau gyvent savo gyvenimą jei bučiau kitokia.
Juk jame būta tiek nuopuolių..
Padaryta tiek,klaidų.
Jei būčiau kitokia manau jau senai bučiau išprotėjus arba nusigėrus.
O aš tiesiog paverkiu ir jau po 5minučiu vėl lyg mažas vaikas šypsausi gyvenimui.
Mušk,man skauda bet aš ištversiu !

Vat taip aš palydžiu paskutinį savo nioliktą.
Tačiau ne vaikystę.
Pažadu !:)

Ouuč ir vis dėl to aš myliu gyvenimą !

Rankos spaudžia jau antrą energetinio skardinę.
Veide atsiranda šypsena,prisiminus,draugės žodžius išvydus mane nešančia trys skardines.
-Širdute skaudės nuo tiek energetinio.
-Neskaudės.- ištariu.
Ji jau tapo atspari skausmui.Per daug kartų dužo.
O gal..
O gal aš tiesiog jos jau nebeturiu?
-Gretuk raminkis,išvystu rimta jos veidą,-Myli jis tave.Savotiškai,bet myli.
-Žinau,kad myli.Žinau.

Tačiau kartais pagalvoju,kad butu geriau jei nemylėtu.
Nei jis manęs.
Nei aš jo.
Būtų geriau jei tada nebūtų užkalbinęs.O aš nebūčiau davusi numerio.
Nebežinau kas su manim darosi.
Mano mintyse vis dažniau apsilanko kitas.
Ir vis rečiau jis.
Jam kalbant apie mūsų bendrą gyvenimą,nugara nubėga šiurpuliukai.
Jis jį sieja su manim.
O aš..
Maniškiam jo nėra.

Aš nenoriu jo skaudint.
Tačiau ir pati kentėt pavargau.
Sakysit žiaurus žmogus esu?
Į atsakymą aš tik nusišypsosiu.
Aš tiesiog noriu būt laiminga.

Tamsus jo siluetas žibintų vos vos vos apšviestoje gatvėje.
Nuo žvarbaus vakaro drebantis kūnas.
Ir bejausmės lupos po šitiek metų ištariančios:
-Atleisk,mano meilė mirė.
O tada tik aidas tyliai atkartojantis jo tolstančius žingsnius.
-Jauti?
Jis išeina iš tavo gyvenimo.
-Skauda?
-Ne.
-Meluoji?
-….Taip.
-Ištversi?
-Nežinau..

Jos kūnas lyg vėjo blaškomas lapelis,lėtai nuslenka seno pastato siena,žemyn.
Nebėra jėgų pakilti.
Nebėra prasmės.
Ji viena.

Ir kam visa tai?
Kam tie prisiminimai?
Dėl ko paaukota tiek svajonių?
Tiek gyvenimo?
Ir tas skausmas..
Tas žudantis skausmas.

Smilkstanti cigaretė.
Dabar tik ji jos draugė.
Tik ji jos neįskaudins.
Nors..
Nebėra ko skaudint.
Tokias,kaip ji,žmonės vadina beširdėm.
Tačiau jie niekada nesusimąsto,kas mus tokiom paverčia.
Niekada.

Maždaug prieš metus pradėjau susitikinėt su vaikinu.Jei rimtai,net nežinau dėl ko.
Tikrai ne iš meilės.
Tikrai ne todėl,kad buvo gera būti su juo.
Gal būt tiesiog buvau pavargusi nuo tuščių namų.
Nuo gilios vienatvės.

Išeina,kad vyrų akimis ideali mergina yra ta,kuri jo visiškai nemyli ir kuriai jis visiškai nesvarbus?

Mano pirma diena be tavęs.
Viena akimirka,vienas atodūsis ir pasaulis užmigo.
Praėjo žiema su savim išsinešdama sniege saugota mano laimę.
Nuvyto gėles taip ir nesulaukusios mudviejų ryto.
Šis pasaulis..
Šie namai vis dar alsuoja mudviejų svajonėm.
Mudviejų jausmais.
Tik pasaulis dar nesupranta.Jis dar nežino…
Mano gyvenime tavęs daugiau nebeliko.
Tai amžiams..O gal tik akimirkai?
Aš nebetikiu švelniais žodžiais.Nebetikiu jausmais.
Tik šaltis ir svetimas balsas raminantis širdį netyčia aplankė namus.

Žinai..Aš taip velnioniškai ilgiuosi tavo lupų.
Tavo kvepalų dvelksmo savo gyvenime.
Tavo vos vos pramerktų akių ryte.
Tavo to juoko,mane lyg mažą mergaitę vedančią iš proto.

Ir vis dėlto,dar niekada nieko taip nesiilgėjau,kaip ilgiuosi tavęs.
Atleisk man už tai.
Prašau.

Nuo tada,kai tu išėjai iš mano gyvenimo,man tapo lengviau kentėt.
Rankos,veidas tavo kūnas nublanko,lietus ir ašaros nuplovė visus tavo paliktus randus širdyje.
Mano širdies šiluma užgeso.
Gyvenimas atrodo sustojo.

Žinot man dvidešimt ir aš skęstu savo klaidose.
Jų tiek daug.Nebepajėgiu susitvarkyt
O gal tiesiog nebenoriu.
Tiesiog pavargau.
Kam visa tai?-tavęs vis tiek nesusigrąžinsiu.
Mano meilė tavęs neliečia.
Žudei mane.
Neįstengei.
Mano meilė tau nebe padės.
Išduodamas mane,praradai ją.

Keista,tačiau kuo ilgiau galvoju tuo labiau suprantu,kad tavęs nebenoriu prisimint.
Aš iš visų jėgų bandau mylėt kitą žmogų.
Bandau tave pamiršt.

Ir vis dėl to keisti mes žmonės
Kažkam pirmam savo jausmus dovanojam.
Su kažkuo antru gyvenam.
O vakarais tyliai užvėrę namų durys užmiegam trečiojo glėbyje.

Ir ne gyvenimas mus skaudiną.
Tai mes skaudinam gyvenimą.
Suprask.

Jau senai negyvenau tokio gyvenimo kurį gyvenu pastaruoju metu.Tiksliau nežinau ar iš vis kažkada tokį gyvenau.
Dar prieš mėnesį buvau mergina besigydanti savo senas tačiau naujai atsivėrusias žaizdas.
Man vėl beprotiškai skaudėjo.
Nors jis išėjęs jau dvejus metus(taip taip dvejus,turiu pripažinti tai,jog šalia jo nebėra ne metai,kaip visiem sakau ir kaip pati iki šiol šventai tikėjau.o visi dveji) man vis dar skaudu jį matyti.Kartais atrodo,kad aš stoviu vietoje,o jis eina toliau.
Tačiau dabar aš susitaikiau su mintimi,kad jis yra mano praeitis.
Labai graži praeitis,kuri amžiams paliks širdyje.

Esu tikra apie jį niekada niekam nepasakosiu. Jis tik mano.
Dabar aš einu toliau.
O žinot kas juokingiausia ?
Aš vėl stoviu kažkokioje gyvenimo sankryžoje.
Vienoje pusėje kelias pas nemylimą ir net nepatinkantį žmogų tačiau su juo aš nebebūčiau viena.
Kitoje,kelias pas vyrą kurio net gerai nepažįstu,tačiau jis jau kelias dienas gyvena mano mintyse.Aš nežinau ko iš jo laukti.Nežinau,koks jis yra.Bet jis atrodo toks artimas.Toks pažįstamas.
Tačiau galintis bet kada išeit.
O aš bijau,kad po jo išėjimo aš neberasčiau jėgų vėl atsikelt ir eit toliau.
Bijau palūžti.
Ir yra trečias kelias.Tiesiog leisti likimui viską sudėlioti į savo vietas.Taip,kaip jam atrodys geriau.
Tačiau aš nenoriu likti viena
Bijau.
Nebežinau,ką toliau daryt.
Kuriuo keliu eiti.
Velnias,jaučiuosi tokia pasimetusi.

Keista tiek daug jausti. Tiek daug žinoti tačiau negalėti nieko pakeisti.
Mylėti taip stipriai,kad iš skausmo plyštu širdis.
Leisti jam eiti paskui laimę,net ir žinant jog su savimi jis išsineša tavąją.
Ir amžinai laukti..
Nesvarbu ko.
Lietaus.Sniego.Laimės.Juoko.
Svarbu tik tai,kad laukti vadinasi tikėtis.O tikėtis vadinasi gyventi.
Dangau neleisk jam išeiti,nes aš nesu tikra ,kad pajėgsiu laukti.

O žinot kas gyvenime sunkiausia ?
Sunkiausia išvysti žmogų tik vieną kartą,nesvarbu kur,gatvėje,parduotuvėje,kavinėje,klube.
Pažvelgus jam į akys pajusti,kažkokį keistą virpulį širdyje.
Ir…
Ir tyliai,palydint akimis jį paleisti.
Nes tu negali nieko padaryt.
O tada prasideda pats smagumas.
Iš vidaus kažkas vis kirba,kaltini save,kad nesugebėjai nieko sugalvot tam,kad priartėtum prie to žmogaus.
Neišmetei jam po kojom savo rankų turinio,arba neišpylei kavos ant jo mėgstamiausio švarko.
Tu tikiesi jį dar kartą išvyst.
Pažadi sau,kad kitą kartą jį pamačius taip ir pasielgsi.
Bet..
Dažniausiai kito karto taip ir nebūna,o jeigu ir būna tu vis tiek neišdrįsti prieit.
Taip gyvenimas ir bėga,o mes nebesuskaičiuojam visų vėjais paleistų akimirkų kai galėjom būti išties laimingi.

Dėja.

Žinot tą jausmą,kai ryte pabundi,o atrodo,kad net nemiegojai?Jautiesi dar labiau pavargęs,negu vakar,prieš užmigdamas.?
Tai vat galit įsivaizduot,koks buvo mano rytas
Mano mintyse šiandien pylos gavo visi,tiek rytas atėjas per anksti,tiek atostogaujančios mokyklos ir kai kurios aukštosios,kaip supratot mano išsvajotasis Romeris atostogas nusprendė pavėlinti ir štai maždaug po valandos aš jau lėksiu į pasiilgtąjį Vilnių (beje gal kas kavos?)
Na bet jau nėra viskas taip blogai,kaip aš čia piešiu
Aš juk vis dar šypsausi

Tai va šiandien nusprendžiau atsakyti į dažniausiai užduodama klausimą-kaip aš sugebu rašyti apie tokius skirtingus išgyvenimus?
Vieną dieną šypsausi ir visus myliu,kita jau verkiu ir keikiu pasaulį,trečią dėkoju gyvenimui už meilę,o ketvirtą ieškau išsvajotojo princo.
Ne man tikrai ne depresija,žudytis tikrai nesiruošiu ir nuotaikų kaita nesiskundžiu.
Tiesiog rašau tai ką tą akimirką jaučiu.
Jei jaučiuosi šudinai taip ir rašau.
Kažkam nepatinka,tai čia to kažko ir yra problemos.
Nerašau tam,kad gyvenčiau blogo tope.
Tiesiog į dienoraštį kartais visų minčių nesutalpinu,o čia parašiusi,kartais gaunu komentarų į kuriuos visada atkreipiu dėmesį,o kartais net pagalvoju blemba,bet rimtai kodėl aš dėl vieno ar kito sielojuos.
Juk visi puikiai žinom su kažkuo kažką išgyventi yra daug lengviau negu vienai.
Tai vat šiandien toks įrašas,tokia nuotaika.
O šiaip gyvenimas nuostabus !

P.S Ačiū tiems kurie skaito,kurie tiesiog atsiverčia,kurie spaudžia ,,patinka”.
O didžiausias ačiū tiems kurie komentuoja ir taip priverčia mane plačiai nusišypsot

Maištingoji