She.

Mielasis mano,kaip tu dabar gyveni?Ar laimingas esi,būdamas tarp nepažįstamų žmonių,užmigdamas svetimame glėbyje?
Ar visos tavo svajonės ir norai išsipildė?
Ar laimingas esi gyvendamas tame didelio miesto pigiame blizgesyje?
Brangusis,kaip gaila,kad musų taip greit nebeliko.
O juk buvo pranašauta tokia graži mudviejų ateitis.
Kur ji?!
Kodėl nebematau jos?
Matyt ne tuo keliu ėjom link jos.
Matyt.
Kaip gaila,kad nebeliko visko apie ką svajojom.
Sugriuvo viskas ką tiek laiko statėm
Mielasis sakyk,kaip dabar jautiesi būdamas toks vienišas šioje minioje.
Ar dar meldiesi savo dievui naktimis?
Ar dar svajoji?
Paskambink,kai bus sunku..
Nepažadu,kad turėsiu ką tau pasakyt..
Tačiau žinok,kad mielai tylėdama klausysiuosi tavo tylaus alsavimo.
Arba..
Arba geriau neskambink…
Nereikia..
Tiesiog amžinai buk šalia.
Bent mintyse.
Prašau..

Viskas primena tave,o tu niekur..
Tavęs nebėra.
Liko tik vienišas pasaulis,kuris paskutinį kartą matė mus…
Kartu.
Ir tas kambarys..
Tas balkonas..
Dabar jie tušti,
Vieniši.
Kaip ir diena,kuri paskutinį kartą buvo šalia tavęs..Šalia manęs..

Prabėgs daug laiko,nebesuskaičiuosiu visų žiemų,visų vasarų..

Praleistu vienatvėje.

Skandintu skausme.

Gal būt tada aš pagaliau sugebėsiu būt laiminga.
Kito glėbyje.
O gal ir nebe.
Ir žinai..
Tegu žmonės kalba.
Tegul palydi pašaipiu žvilgsniu.
Tegul vadina kvaila mergaite tikinčia amžina meile.
Tegul..
Nebesvarbu..

Aš žinau,nieko nėra amžino šiam pasaulį.
Net ir meilės.
Bet jaučiu,kad niekada nesugebėsiu,net akimirkai pamiršti tos nuostabios dienos kai tu buvai šalia..
Paskutinį kartą.

Laikas prabėgs ir mes pamiršim viską kas buvo.
Ne..
Aš nebelaukiu tavęs..
Tik žinok..
Pajausk..
Aš mylėjau paskutinį kartą.
Paskutinį kart verkiau.
Pažadu.

Paskutinį kartą tu buvai šalia…

Manyje.

Žinot,kartais ,kad pamatytum nuostabu saulėlydi reikia tiek nedaug,tiesiog pakelti akys nuo monitoriaus ir pažvelgti pro langą.

Tu žiūri ir supranti,kad tikrasis gyvenimas ne čia. Jis netilpo į 18 colių notebook’o ekraną.
Jis ten.
Už to lango.Kur girdisi mašinų dūzgesys ir vaikų juokas.
Kur  žmonės gyvena off-line.

Pažįstamos dainos natos ir šypsena.Plati šypsena tavo veide.Ir taip beprotiškai norisi basam bėgti per šlapią žolę,juoktis visam pasauliui ir tyliai palydėti saulę…

Kaip vaikystėje…
Pamirši apie visą skausmą,visas ašaras visas problemas su kuriomis kas rytą pabundi.
Pamiršti visus žmones kurie skaudina.
Tokiais momentais,kai visas pasaulis šypsosi tik tau,nelieka vietos netikrumui.
Lieka tik tyra šypsena,kuria privalai išsaugot.
Pasistenk,tikrai verta.

Gražios dienos ir plačių šypsenų mielieji.:)*

Maištingoji.

Jis žadėjo,kad daugiau nebežadės to ko niekada neišpildys.
Jis valdė,ją kaip vudu lėlę.
Bet juk jis jai sakė-bus nelengva,bus skaudu..
Tik ji niekada nesiklausė..
O reikėjo.

Pamiršk jį.
Pamiršk jo melą.
Pamiršk tuos drugelius tyliai mirštančius tavyje.
Tas šypsenas.
Tą juoką.
Padovanok vėjui savo skausmą.
Tegul laikas ištrina visus prisiminimus.
Patikėk taip bus lengviau.
Jo širdyje gyvena kita.
O tu..
Tu buvai eilinė.
Nebekankink savęs.
Užsimerk.
Padėkok gyvenimui padovanojusiam nors ir trumpą,tačiau pasaką.
Ir nusišypsojusi nueik.
Paleisk tą kurio niekada iš tiesu neturėjai.

Gal būt naujųjų metų naktis,kai svajonės pildosi jau praėjo.
Šiais metais prašiau tik tų dalykų kurių pati,savo jėgom negaliu gauti.
Visą kitą pažadu gauti,arba bent jau pasistengti gauti savo jėgom.

Padarysiu viską,kad teisės nebebūtu tik svajonė.
Padovanosiu jam saldžiausią bučinį tarp žemės ir dangaus.
Turėsiu kūno linijas apie kurias visad svajojau.
Gyvensiu dideliame mieste ne todėl,kad reikia,o todėl kad noriu.
Nebeskaudinsiu žmonių kuriuos myliu.
Nebebusiu tokia pavydi.
Apkabinsiu mamą.
Parašysiu laišką apie meilę kurios neturėjo būti ir įdėjusi į butelį padovanosiu jūrai.
Pamiršiu vyrą kurio ilgiuosi,ir dovanosiu tikrus jausmus tam kuris šalia.
Mylėsiu kaip beprotė.
Pamiršiu skausmą.
Eidama sausakimša gatve plačiai šypsosiuosi
Apsikabinusi jį dainuosiu lietuje.
Įsikibusi į jos ranką išvyksiu tolyn.
Įveiksiu anksčio baimę.
Užpildysiu tą  nelemtą anketą,kurią vis ištrinu ir išsiūsiu.
Kaip ir kasmet su ja palydėsiu saulėlydį prie jūros,su dideliu kebabu ir alumi.Tik dviese.
Išmoksiu pasitikėti.
Nebebijosiu kažką prarast-tiesiog gyvensiu.
Kepsiu jam kiaušinienę.
Apkabinsiu nepažįstamą verkiantį žmogų .
Pakeisiu gyvenimą nuo pagrindu.
Išmoksiu groti gitara.
Parašysiu laišką ,kuri perskaitysiu po 10 metų.
Įsėsiu į bet kurį autobusą ir važiuosiu bet kur.
Tapsiu vegetare.
Pagaliau apsilankysiu atrankose.
Ir niekada nepalaidosiu to vaiko gyvenančio manyje.
Pažadu.

Laikas..
Laikas negydo žaizdų.
Gydo alkoholis ir atsitiktinės pažintis.
Gydo akimirkos praleistos su kažkuo kitu,kažkur kitur,kažkieno kito glėbyje.
Gydo ilgos gatvės,kurių žibintai jau senai užgeso.
Gydo tamsiausi akiniai,už kurių nesimato paraudusių nuo ašarų akių.
Gydo svajonės apie vasarą.Apie naują gyvenimą.
O laikas..
Laikas negydo…
Jis eina lėtu žingsniu pro šalį,tačiau niekas nesikeičia.
Jo jis negrąžins.
Niekada.
Ir neverk.Nerėk.Nekaltink dangaus,gyvenimo,savęs dėl vienatvės.Dėl klaidų.
Jie nekalti.
Niekas nekaltas,dėl to kas buvo,dėl to kas bus.
Nušluostyk ašaras.Užtenka.
Suprask…
Laikas negydo,tačiau suteikia galimybę būti laimingai.
Galbūt ne čia.
Ne dabar.
Ne su juo.
Tačiau Laimingai.
Pasinaudok ją.

Net ir žinodama,kad nudegsi.Nes tai ką patirsi amžiams išliks širdyje.
Nepraleisk progos,šypsotis.
Prašau.

Nebūk tokia kokia esu aš.

Nelaikyk jo širdyje,jei tavo gyvenime jo senai nebeliko.

Paleisk jį.

Patikėk,bus lengviau.

Pažadu.

-Nesuprantu,kodėl tu leidai jam išeit? Kodėl jo nesulaikei? Kam pasmerkei save kančiom?Kodėl pasmerkei save begaliniam skausmui?
-Man neskauda.
-Meluoji.Per daug gerai tave pažįstu,kad nepastebėčiau to liūdno žvilgsnio.Negirdėčiau to nebylaus širdies šauksmo…
-Nemeluoju.Taip.Gal būt mano žvilgsnis liūdniausias pasaulyje.Gal būt širdis kaip pamišusi blaškosi krūtinėje,kas naktį šaukdama jo vardą.
Tačiau esu laiminga.
Esu laiminga,nes tą vyrą beprotiškai myliu! Girdi? Tavo viršus,myliu jį iki šiol.Kiekvieną naktį užmiegu su mintimi kad kažkur užmiega ir jis.
Ne su manim.Su kita.
Tačiau laimingas.

Žinai,kartais jį sapnuoju.Jis laiko mane savo glėbyje ir tyliai ištaria-Myliu…
O man skruostu rieda ašara.
-Nemyli…-tyliai ištariu.
Tą akimirką sapnas staiga dingsta.Lygiai taip pat,kaip kažkada dingo jo meilė.O aš pabundu su jausmu .
Tas jausmas gyvas,net ir šią akimirką,man kalbant su tavimi jaučiu jį krūtinėje,jis lėtais judesiais raižo jo vardą širdyje.
Tik jo daugiau nebėra.
Nei mano gyvenime,nei svajonėse.
Ir niekada nebebus.
-O jei vieną dieną jis norės sugrįžt?
-Negrįš.Neleisiu jam grįžti.Juk žinai,mano pasaulyje antrų progų nebūna.
Nebus ir jo.
-O jausmas? ką darysi su tuo jausmu?
-Jausmas?
Žinai netikiu žmonėmis kurie sako,kad laikas užgydo žaizdas.Ne.Ne laikas.
Iš tiesu,laikas tiesiog suteikia galimybe žmogui išmokti gyventi su tuo jausmu. Pripratina prie skausmo,tol kol atsiras kitas žmogus ir tą skausmą pavers prisiminimu..
Aš to žmogaus lauksiu,net jei širdis plyštia plyš iš skausmo.
Žinau jis ateis.
Ir mano širdis vėl išmoks plakti.

Žmogau.
Ateik greičiau.
Aš tavęs laukiu.

Per Naujus metus norėčiau susigrąžinti tai, ką praradau, ir pagaliau gauti tai, apie ką visada svajojau…

Nors ne.

Nereikia .

Nenoriu susigrąžinti to ko netekau.To ko vieną dieną tiesiog neliko.To kas tiesiog išėjo.

Ir tai nereiškia,kad neskauda.Skauda.beprotiškai skauda.Ir ašaros byra,kaip pamišusios.

Tačiau nenoriu grįžti į praeitį,Nesvarbu kokia ji graži buvo.

Žinau,jei kažkas pasitraukė iš mano gyvenimo kelio,reiškia jie patys to norėjo.O prievarta pasilikti,neturiu teisės prašyti.

Ir žinot,tikiu naujųjų metų nakties stebuklais.

Tikiu žodžiais- su kuo naujus metus sutiksi,su tais juos ir praleisi.

Ką gi.

Atrodo kitais metais mano gyvenime neliks man pačių brangiausių žmonių.

Tai gi sudie brangieji,atsisveikinu su jumis senuosiuose metuose,palieku visą skausmą visas ašaras ir į naujus metus nešuosi tik šypseną.

Brangieji,būkit patys laimingiausi.

Gal būt net tokie laimingi kokia nepajėgiau,o gal ir nepajėgsiu būti aš.

Gerų artėjančių 2012metų! ♥

Kaip gaila,kad mano svajonės neišsipildo..

Deja.

Pažvelk į mane.
Taip.Tai aš.Pasikeičiau.
Tiesiog pavargau tavęs laukt.Kaip maža mergaitė kiekvieną kartą nukrentant žvaigždei,stipriai užsimerkt ir sugalvot norą..
Vienintelį norą-kad tu būtum laimingas.Nors ir toli.Nors ir su kita.
Tačiau visada nuoširdžiai besišypsantis..

Tačiau..Nebegrįžk daugiau.Prašau..
Nes..
Nes,kaip ji?
Juk tu dabar ne vienas.
Turi ją,turi juos.
Turi šeimą.
O ir aš nebeviena.
Būtu daug lengviau tave paleist.Daug lengviau tave pamiršt,jei tavęs nebebūtu…
Tačiau tu esi.
Esi čia..
Mano pasaulyje.
Mano širdyje.

Žinai,tai žaidimas.Susitikti pilnoje žmonių gatvėje.Šypsotis,kalbėtis lyg svetimiems,o mintyse geisti prisiglausti ir niekada nepaleisti vienas kito.

Bet mes tik nusišypsom vienas kitam ir nueinam.Abu suprantam,visą tai beprasmiška.

Grįžtam į svetimus namus ir dar ilgai negalim pamiršt vienas kito akių.
Ir tą maža mergytė pribėganti ir apkabinanti tokia velniškai panaši į tave..
Ji turi tavo gyliais akys..
Tą mažą riestą nosytę..
Tas lupas.

O juk tu net nežinai apie ją.
Ir niekada nesužinosi..
Nes aš stipri,ištversiu viską,esu tikra ištvers ir ji.
Nes aš ne viena.Aš turiu ją.

-Matai ? Žvaigždė nukrito! -Sugalvok norą-tyliai ištariu.
-Kokį?
-Paprašyk dievulo laimės-sukuždu.
-Mums laimės paprašyti ?-bet juk mes ir taip laimingos mam !
-Taip mes laimingos,paprašyk laimės ne mums,paprašyk laimės jam.
Paprašyk laimės Tėčiui.
Mažoji užsimerkia,o aš tą akimirką suprantu,kad esu ne viena,dabar turiu ją.

O tu..

O tu net ir nežinai,kad turi dar vieną žmogų,kuris nuo šiol naktimis melsis už tavo laimę..

Vis dažniau ryte išėjusi į gatvę,pajuntu artėjančios žiemos kvapą.Tuomet imu ieškoti savo mėgstamiausių pirštinių,tačiau prisimenu,kad jos liko pas tave,nusišypsau nes mintyse pagalvoju,kad dabar jas nešiodamas tu bent akimirkai prisimeni mane.Žinai,vakar žadėjo ,kad greitai turėto pasirodyti pirmasis sniegas.Pameni kažkada su juo sveikinau tave ir buvau be proto laiminga.Po kurio laiko visi keliai ir takeliai pasidengs baltais pūkeliais,o einant vieniša gatve aš vėl galėsiu klausytis jų čežėjimo,kaip kažkada,kai tą pačią gatve ėjome kartu.Ir vėl lėtu žingsniu žygiuosiu tuo taip gerai pažįstamu keliu,vedančių į tavo gatvę,kurioje dabar tu turbūt vis dažniau vaikštinėji su kita.

Kalėdos jau netoli.Keista,kad nebeturiu kur skubėti,nebereikia lakstyti pro girliandomis iškabintas parduotuvių vitrinas ir galvoti ką dovanoti vyrui kuris man kas dieną dovanoja pasaulį.
Deja.Nebedovanos.
O labiausiai šią žiemą ilgiuosi šilto šaliko,dvelkiančio tavo kvepalais.Tavo meilės.Net tavo lovos pasiilgau,kurioje gulėjo mano pagalvė ir kurioje kartais rytus sutikdavau ir aš.
Žinai netikėjau,kad vieną dieną visą tai pasibaigs.Netikėjau,kad taip lengvai vienas kito neteksim.Viską pamiršim.Viską paleisim.
Deja dabar jau per vėlu.

Žinai,dabar praėjus metams,galiu drąsiai sakyti esi geriausia,kas kada nors buvo mano gyvenime.Net jei dabar tavęs šalia nėra.Net jei viskas baigta.Net jei ir skauda.Žaizdos užgis,o gražiausi prisiminimai liks amžiams.
Šiąnakt,klausydamasi tos tobulos mudviejų dainos,keliu vyno taurę už tave.Už gyvenimą.Už tai kas buvo ir ko nebebus.Gyvenime ačiū,kad leidai jį sutikt.Ačiū,kad leidai mylėti angelą,kuris vieną dieną tiesiog privalėjo pakilt ir skrist.
Ačiū.

Gyvenime saugok jį nuo skausmo.

Meldžiu.

Aš tavęs nebemoku mylėt.Nebemoku tavęs laukt.Amžinybe su tavimi gyvent.Amžinybe tavęs nekęst.Pamiršti žemę.Pasiekti dangų.Pamilti angelą.Pabusti vienatvėje.

Gyvenimas.

O tu dievini skausmą.Dievini skausmą gyvenanti manyje.Dievini mano ašaras.Tau nesvarbu,jog tau išėjus vis dažniau noriu išeiti ir aš. Išeiti visam.Paskutini kartą įkvėpti laisvės ir tyliai nukristi į dugną.

Tačiau vis sustoju.

Tvirtai įsikimbu į tilto atramą.Tyliai sušnabždu:

-Ne aš taip nepasielgsiu.Tu nevertas to.

Nevertas,kad išsižadėčiau Visko ką man kas dieną dovanoja gyvenimas.Tų naktinių gatvių vos vos apšviestu atrodo tuojau užgesiančių žibintų.To kavos aromato,dėl kurio kas rytą einu iš proto.Tų nuoširdžių šypsenų,taip gal jų ir ne daug,bet yra ! To mylinčių tėvų glėbio į kurį galiu visada grįžti.Tų akimirkų praleistu su geriausia drauge besvajojant apie gražų gyvenimą,arba sūrių ašarų liejimo atsirėmus į viena į kitos petį.Ir dar daug kitų dalykų kuriuos patyriu kas dieną,tau nesant šalia.

Neee.

Nepaaukosiu jų dėl tavęs.

Niekada.

Žinau,skausmas išblės,gyvenimas suteiks dar ne vieną progą būti laimingai,o jei nesuteiks-susikursiu ją pati.

Taip gal būt tu ir esi visas pasaulis,bet tikrai jau ne man.

Jau  nebesuskaičiuoju visų parašytų,tačiau tuojau pat ištrintų įrašų.Ne,jie nebuvo prasti.Nebuvo jie ir tobuli.Tačiau juos skaitant pasidarydavo taip skaudu,kad toks jausmas lyg pati širdis paspausdavo mygtuką delete ,ir įrašas dingdavo.

Ohh nebežinau kam visą tai?

Nebesuprantu.

Kartais pagalvoju jog reiktu pasikeisti slapyvardį ir tapti nebe Maištingąją,o Gyvenimo pastumdėlę. Juk aš jau senai nebemaištauju.Leidžiu gyvenimui viską dėlioti taip kaip nori jis pats. Aplinkiniams pasiteisindama tuo,kad matyt taip norėjo likimas.Tokia lemtis. O mintyse save tyliai keikiu- koks likimas ? kokia lemtis ? Nuo kada pradėjau tikėti šiomis nesąmonėmis ?!

P.S

Ir nepamirškit,kad visada ateina nauja diena,net jei šiandien viskas atrodo beprasmiškai.

Gero vakaro mielieji.

Aš negaliu tavęs taip ilgai laukti,Negaliu tavimi kvėpuoti.Atėjo laikas viską papasakoti.Atleisk.
Tu net neįsivaizduoji,kaip sunku viską baigti dabar,kai žinau,kad viskas galėtu būti kitaip,tačiau geriau dabar,negu kai bus per vėlų,kai turėsiu tiesiog išeiti.
Ačiū už dangų.Už stebuklus.Ačiū kad išmokei svajoti,Parodei,kad gyvenimas būna gražus net tada,kai nešviečia saulė.Ačiū,kad išmokei mylėti.Kad leidai mylėti būtent tave.
Tikiuosi tu sugebėsi mane suprast.Neištrinsi prisiminimų apie mane.
Ne.Atleisti neprašau.Negaliu šito prašyti.O ir nedrįsčiau.
Neverta esu tavęs.
Deja.
Ašara nuriedės.
Širdyje liks žaizda.
Su laiku ji užgis.
Ašara išdžius.
Apie mane liks tik gražus prisiminimas.
Kažkur tyliai suskambės paskutiniai gitaros garsai ir nutils.
Kažkur gylei širdy užmigs paskutiniai tavo jausmai man.

Myliu.

Kaip išgyventi tai?
Kaip išgyventi jausmą,kai širdis ir kūnas subyrėjo į mažus šipulius.Kaip gyvent suprantant,kad idealaus,ilgai siekto dangaus nebeliko.Nebeliko svajonių.Nebeliko pažadų.Nebeliko jo.
Jos mažas pasaulis subliuško.
Taip greitai…
Ji net nespėjo atsisveikint su laime.
Turbūt todėl pasąmonė dar nesugeba suprast realybės.
O kūnas..
O kūnas tapo toks sunkus.Nebepakeli to svorio.Neebepakeli tų jausmų.
Įkvėpti oro dabar tapo per sunku.
Plačiai atmerkti akys-iššūkis.
Dabar ji tai daro labai lėtai,nes bijo gyvenimo be jo.
Ji saugo visus prisiminimus apie jį.
Visas naktys,kurių pamiršti negali o ir nenori.
Tie kūnai judantis vienu ritmu,rankos niekada nepaleidžiančios viena kitos-gražiausios jos gyvenimo akimirkos.
Dabar liko tik viena viltis.Viena galimybė.
Liko tik laikas,pažadėjęs išgydyti žaizdas.
Tačiau kas ištrins jausmus iš širdies ?
Kas?

Dangau,dovanok man sniego,kad ir išorė taptu tokia šalta,koks yra vidus.
Meldžiu.